Algirdas Javtokas

Amri

Širdis ima plakti pamažu. Tarsi jos ir nebūtų. Nebūtų buvę. Širdies. Džiaugsmo. Šypsenų. Ir akimirkose pasislėpusio juoko. Mes juokiamės. Dabar. Tada mes taip pat juokėmės. Bučiniais. Prisilietimais. Ir begalinio artumo magija. Ji pražysta. Pamažu. Kaip širdis. Sprogstanti. Pamažu. Aš pakeliu skeveldras. Tu surenki mane. Žvilgsniu. Palydi į savo rankas. Jose smėlis. Aš vanduo. Dabar tu juokiesi. Ne. Ne. Tai ne tu. Tai kažkas manyje. Juokiasi. Tu sakai. Tai aš. Aš pradedu juoktis. Tavo žodžiais. Apie juoką. Jie pjausto širdį. Į šukėse sustingusias mintis. Mintyse jausmai. Jie miršta. Kad gimtų kiti. Kuriuos mes prisimename vėliau. Kitą dieną. Savaitę. Metus. Kurie prabėgo tyliai. Po sprogimo mes išnykstame. Atsiranda tuštuma. Ji plečiasi. Ji žudo. Ji kraujuoja. Žaizda. Manyje. Tavyje yra mano žaizda. Išsiunčiu ją tau. Su naujametiniais linkėjimais. Bet dabar vasara. Tu pasakai. Aš vėl juokiuosi. Prisiminimuose. Apie vasarą. Kuri nutinka tik vieną kart. Besibaigiant pavasariui. Skausmas tampa nebepakeliamas. Todėl paprašau savęs išeiti. Tuomet ateini tu. Su širdimi. Kuri sprogo. Kurios nėra. Dvi dūžtančios širdys spinduliuoja meilę. Gal tai patarlė. Bet aš jos nežinau. Tu uždengi akis. Ir mes sapnuojame. Ugnį. Mes sapnuojame save. Ugnyje pasislepia mėnulis. Ir šypsosi. Nors mes jau seniai praradome laiką. Jo pojūtis sugrįžta. Į akis. Akyse paveikslas. Tavo rankų. Jos liečia veidą. Kuris nuolat tirpsta. Mažėja. Traukiasi. Kol tampa tašku. Ties bangomis. Kuriose paskęsta dar nesugalvotos viltys. Ir krentanti žvaigždė ima juoktis. Pirma. Antra. Trečia. Lietus? Ne. Tik savižudės žvaigždės. Išpildančios norais apgaubtą pasaulį. Jis priklauso mums. Jis priklausė mums. Tada. Tu pasakai tai. Dabar. Kai mūsų nebėra. Dabar. Tu pakartoji laiką. Ir mes sugrįžtame. Į pavasario pabaigą. Į jūrą. Ten mes sugrįžtame. Vėl. Ir vėl. Tai kartojasi. Tai sprogsta. Ir vėl kartojasi. Mums truputį šalta. Vakare. Prie jūros. Drebulio krečiami jausmai pavirsta saulėlydžiu. Lempų šviesomis. Ir praeivių žvilgsniais. Kuriuos mes ištirpdome arbatoje. Aš paimu tavo akių spalvą. Tu uždegi mano plaukus. Mes bėgame smėliu. Basi. Kai mus vejasi bangos. Mašinų šviesos. Ir greičio baimė. Kurią mes nugalime sapnuodami. Sapnai baigiasi ties kitais. Sapnais. Kuriuose mes išsiskiriame. Vėl. Ir vėl. Kitais veidais. Mes apsimetame vienas kitu. Tuk tuk. Kažkas pabeldžia. Tu nekeli telefono. Aš atsakau už tylą. Kuri sprogsta. Kasdien. Kol viskas baigiasi. Mes surandame pabaigą. Pavasariui baigiantis. Naktį. Kai vėl ima kristi žvaigždės. Mes užsimerkiame. Ir tu nematai. Ir aš nematau. Krentančių žvaigždžių. Jos krenta. Kitų akyse. Kitos vasaros. Tu pavadini mane kitu. Aš tai žinojau. Atsakau. Atsakymą pagrobia žvaigždės. Jos krenta. Bet tu manęs negirdi. Netikėtai prie mūsų pribėga horizontas. Jis gražina žvaigždes. Į mūsų delnus. Juose šypsenos. Tavo. Ir mano. Jos verkia. Kodėl? Tavo atsakymai pavirsta bučiniais. Jie mus apgaubia nuo šalčio. Greičio bangoje. Mes nespėjame atsisveikinti. Žvilgsniais. Kurie kartais sugrįžta. Spalvotuose ekranuose. Čia žydi gėlės. Viena kalbanti gėlė pasisveikina. Salut. Kita kalbanti gėlė jai atsako. Hello. Pokalbis baigtas. Pokalbis tęsiasi. Mes tarp jų. Gėlių? Tu jas skini. Jas valgau aš. Bet gėlės nežino mūsų norų. Jos traukia. Aš nežinau jog tai aš. Tu nežinai jog tai tu. Vienas kito akyse mes užduodame daug klausimų. Atsakymai dažniausiai būna panašūs. Į mus. Kodėl? Aš neklausiu. Tu paklausei. Jau? Ir mes vėl prie jūros. Atminties ekranuose. Kurių negalime užmiršti. Dabar. Amri sugrįžta. Aš paklausiu. Kas tu? Tu atsakai. Aš Irma. Tai ne vardas. Tai mano jūra. Kurioje randu užuovėją. Nuo savęs. Kai mūsų rankos suspaudžia viena kitą. Kvėpavimo bangose. Dūžtančios akys. Jose laisvė. Aš paklausiu. Ar mes laisvi? Tu tik nuspaudi gaiduką. Tyla du.

Dr. Algirdas Javtokas - fotografija, portretas stambiu planu

Algirdas Javtokas

Natki

Vakaras prasideda krentant stikliniam vandens svoriui. Jis permatomas. Todėl dūžta garsiai. Jos taurėje pasigirstantis atstumas subyra jį stebinčiose grindyse. Akys atkartoja tirpstančius ledukus. Rankos ir toliau stebi veiksmo šuolius. Ji paima mano stiklinę. Paleista stiklinė pasiekia betonines grindis. Dūžtantis atstumas suartina. Mintyse migruojantys siluetai atranda kūniškumą. Trys kūnai žvilgčioja į vienas kito trūkumus. Įvertiname pliusus ir toliau keičiamės savimi. Kalbame apie kažką ne tą. Šiandien to neprisiminsiu. Ir tai yra svarbu. Tai įtraukia. Ištraukiami pasakojimo žemėlapiai nestokoja detalių. Juos skenuoju uždelstomis mintimis. Sutraukti dūmai tampa lydinčia grandine. Mes bėgame prie baro.

Didelis kiekis žmonių supina kojas į sraigių namelius. Ankštoka. Norėdamas judėti turiu bėgti lėtai. Bėgame ir šypsomės iš pačių savęs. Tai juokinga. Ypač kai sustoji. Atsigręždamas matau jų kliūvančius žvilgsnius ir muzikoje plaukiančias akis. Mintyse sustabdau save. Nesustoju. Dabartyje užsakomas vanduo atranda kelią į skonio receptorius. Jie godžiai drąsko burbuluose pulsuojančią naktį. Laukinės akys stebi bėgančio vandens upelius. Natki laiko taurę virš mūsų lūpų.

Lūpose nėra žodžių. Mes nekalbame. Mes juokiamės. Valome vienas kito drėgmę baltais servetėlių skutais. Garsioje muzikoje jie virsta drugeliais. Atsispiria ir išskrenda stebėti tolstančio Mėnulio. O mes šokame. Gal tai tik muzika. Ji išvelka smegenų žievę į išorę. Paskandina ją įsivaizduojamuose pokalbiuose. Čia mes tylime. Garsiai ir nuobodžiai. Atskiriame save nuo klausimų. Paklausiu Natki dėl jos rankinės. Krentanti rankinė yra atsakymo dalis. Tai tik krentantys daiktai. Atsako Natki. Daiktai leidžiasi spalvinamoje mičių euforijoje. Ji tolsta. Tolyje išgirstu žodžius. Jie skiriami ne man.

Žodžių nelieka. Vėl. Dabar tai muzika. Pažįstami siluetai konstruoja pažintinę realybę. Juokiuosi. Negalėdamas surasti Natki bandau suprasti save. Ieškau nepažįstamų siluetų su didelėmis akimis. Tuščios akys ignoruoja laiko pojūtį. Jis pranyksta. Kartoju vakarą nuo pradžių. Jis nesikartoja. Nesustojanti muzika skaldo neoninę šviesos gelmę. Tai tuštumos baimė. Tai nėra tai. Prieš išeidamas grįžtu į pradžią. Čia mes trys. Siluetuose pasislėpę veidai vis dar šoka sustojusiame laike. Laikas tįsta lėtai. Mes kalbame apie kažką svarbaus. Kaip visada. Prisimenu vardus. Vienas iš jų yra Natki. Jo nepamenu. Tik N. Kaip visada.

Kaip niekada. Jos žodžiai pjauna pusiau. Dvi lygios kūno dalys bėgioja ir skėsčioja rankomis. Susiklijuoju. Iš vidaus. Išorėje lieka randas. Tai mūsų ateitis. Lūpose limpantys sakiniai išsako kryptį. Tai vyksta dabar. Mes sėdime taksi ir juokiamės. Ne, dabar mes tylime. Girdimas juokas virsta saldžia vandens forma. Joje tęsiama kelionė baigiasi. Natki pristato begalinio grožio rūmus. Praskrendantys fazanai beria rožinio vaizdo spindulius. Jų tiek daug, kad turiu prisėsti. Mes prisėdame šalia raudonai geltono medžio. Jame atsiradusios taurės prisipildo saldžiomis vandens formomis.

Forma banguoja lėtame žodžių sraute. Natki parodo į horizontą. Ten jūra. Sako ji. Keista namie laikyti jūrą. Pagalvoju. Ji tokia laukinė. Jūra? Natki? Kas tu? Klausiu ir atsakau. Jūroje žaidžiančios bangos kviečia jungtis kartu. Prisijungiu. Natkti įjungia ankstyvo rytmečio saulę. Susijungiame. Bangose girdimas lūpų šnaresys sugalvoja norą. Matau jį. Natki sapnuoja save ir lėtai skęsta švelnių prisilietimų gaivoje. Taip man atrodo. Taip gimsta vaizdinys. Jis nuolat keičiasi. Skęstu rytmečio saulės spinduliuose. Švelniai. Miegas sulieja akyse nykstančias projekcijas. Taip, tai vyksta savotiškoje perspektyvoje.

Pabundu rožiniams fazanams ėdant aksominius krūmus. Tai simbolis. Simboliškai mieganti Natki sustabdo mintis. Mano stiklinės akys stebi atspindžius. Daiktai lieka šalia regos. Gal todėl imu bėgti. Iš pradžių lėtai. Dabar greičiau. Dar greičiau. Keista būti pabėgus. Išjungiu save nuo ryšio su Natki. Ryšys lieka įjungtas. Keistai svaigstanti galva neleidžia toliau bėgti. Negaliu grįžti. Grįžtu. Lėtai ir tyliai uždarau duris. Iš vidaus. Rožiniai fazanai toliau ėda aksominius krūmus. Saldi vandens forma užlieja skoniui pavaldžius jutimus. Jaučiu šilumą. Ne, jaučiu jos poveikį. Maloniai šlykštus saldumas leidžia sustoti. Stop.

Akys uždaro loginę minties seką. Tai miego forma. Išlaisvinu laiką ir skaičiuoju iki minus devynių. Minus devyni. Sapnui skirtas laikas baigiasi taip pat greitai kaip ir kažko. Kalbu su miegančia Natki. Ji atsako dabartiniame laike. Truputį nustembu. Buvau įtikėjęs jos miegu. Mes pradedame keistis pavieniais žodžiais. Žodžiuose skleidžiama šiluma atliepia beformį vandenį. Juo nuplauname saldžias vandens formas. Natki pasiūlo susirasti maisto. Ieškome jo kartu. Ieškojimo procesas truputį vargina. Rožiniai fazanai nemėgsta būti valgomi. Jie išbėga pirmieji. Paskui juos išsliūkina aksominiai krūmai, save masažuojantys kelmai ir naminė jūra.

Turime maisto patvirtinimą. Jis bus už valandos. Mėsinėjame šią naujieną su pirmomis dienos šypsenomis. Pasitikriname savąjį kūniškumą. Turbūt viskas gerai. Rankose laikomos akimirkos pradeda slysti. Ups. Bėgame į trečiame aukšte įrengtą balkoną. Ten matosi grįžtanti jūra. Lietuje skęstančios detalės susminga į apvalias pokalbio formas. Jose randu save meluojant. Meluoju apie save. Daug. Po to sakau daug tiesos. Tik ji nesvarbi. Natki viską supranta. Tai ji pasakys ketvirtą dieną. Dabar taip pat diena. Dabartyje Natki primena į save grįžtančią jūrą. Surišu tai su kitais savo išsakytais žodžiais ir lipdau sakinius. Sunkiai sekasi. Tenka kalbėti žemoje tonacijoje. Natki tai patinka. Ji mane sveikina. Sveikinimai grįžta atsispindėję jūroje. Skambutis.

Maisto formoje pasirodęs žmogus išnyksta. Maisto padėtis lieka. Ji plokščia ir apvali. Natki nelaukia. Aš lūkuriuoju. Smingantys dantys drąsko šiltą maisto formą. Pirštai atlieka stumiančios jėgos vaidmenį. Lūpos užveria galvoje atsiradusį svorio perteklių. Svoris krenta žemyn. Tekšt. Akyse ruošiama sekanti maisto forma atkartoja pirmosios kelią. Greitas veiksmo vartojimas lėtina tempą. Saldžios vandens formos grįžta. Tai detalės. Jas išskaidome po lygiai. Dviejuose taurėse dvi istorijos. Dvi lūpos ieško vieno žvilgsnio. Prieš susitinkant mes juokiamės. Natki atima mano lūpomis bėgantį raudonį. Aš paimu jos lūpų kontūrus. Paslepiame juos kišenėse. Natki rankose randu savo mintis.

Natki man dovanoja lūpas. Lūpomis tekantys žodžiai nutyla. Girdisi ir vėl nuvysta. Išeiname. Grįžtame. Išeiname. Ratas užsidaro trečiame aukšte. Reikia bėgti. Lyjant lietui tai atrodo kaip nuotykis. Jis prasideda palikus rūmus. Natki veda mano žvilgsnį. Atsiduriame pilkoje fono gelmėje. Mano stiklinės akys atspindi siurbiamus faktus. Natki paaiškina taisykles. Išmetu kauliuką. Šeši. Natki žengia tris žingsnius. Žengiu likusius tris. Mes vienas kito priekyje. Žaidimo realybė nustebina ir įtraukia. Nuo viešo prizų stalo paimame rūgščias vandens formas. Saldumas tirpsta jį užmiršus. Susižvalgome. Taip. Turime judėti toliau. Bėgame greitame tempo judesyje.

Vieši prizų stalai persikloja tarpusavyje. Jų skaičių sekanti Natki trumpam atsisuka. Žvilgsnis išduoda nerimą. Ji pasiūlo sukurti erdvę cirkui. Kažkodėl man nejuokinga. Tai aukščio baimė. Prieštarauju pats sau. Nežinau ką atsakyti. Natki nusisuka ir mes toliau bėgame žmonių labirinte. Prie stalų besibūriuojantys siluetai nestebi mūsų ženklų. Ženklus paišome akimis ir lūpomis. Vienas kitam. Vienas ant kito. Ne žodžiais. Žodžiai persikloja su foniniu triukšmu ir subliūkšta. Lūpose liekanti emocija sparčiai gęsta. Pasiekiame koridorių. Pasukame dešinėn. Naujas koridorius. Čia esantis koridorius taip pat veda tiesiai. Sienoje randame išėjimą. Natki švelniai mane sustabdo. Žodžiais? Nagais? Dabar neprisimenu.

Sustoję iškvepiame susikaupusį nerimą ir nuo žemės pakeliame skausmą malšinančias rankas. Jos laiko skausmui atsparias formas. Keistai slegia nužvelgt jų lengvumą. Tai Natki mintis. Tik žodžiai mano. Be abejo, kaip visada. Kaip tada. Kai vienetinė akimirkų samplaika tik pradeda įsibėgėti. Turime skubėti. Bėgantis laiko jausmas mus truputėlį lenkia ties posūkiu į realybę. Šokame į troleibusą. Viena stotelė prasideda Natki juokiantis. Akyse dūžta bėgantys vaizdai. Jų nematau. Žvelgiu į Natki ir nieko daugiau. Neužsibūname. Atsidariusios troleibuso durys išlaisvina. Dabar juokiuosi aš. Iš savęs. Natki to nesureikšmina. Būna.

Prieš žengdamas į rūmus sugalvoju norą. Gražiai jį įpakuoju ir dovanoju jausmo pavidalu. Tai jūra. Trečiame aukšte jūros vardas tampa Natki. Laisvėje sklandantis jos žvilgsnis iškelia mus į kosmosą. Keista kai nėra kuo kvėpuoti. Įkvepiame vienas kito skonį. Maloniai hipnotizuojantis jausmas leidžia tyrinėti galaktikos pakraščius. Natki rodo savo mėgstamiausias vietas. Slampinėjame žvaigždėtais tuneliais ir apsimetame truputį nuobodžiaujantys. Rūgšti vandens forma mus suranda pati. Ja malšiname pažinimo troškulį. Natki atkuria pradžios įvykius. Ten daug ko nebuvo. Dabar yra tai. Dabartis pamažu senka. Suskleidžiame įsivaizduojamus skėčius ir bėgame pasitikti jūros.

Plokščia jūros gelmė sugeria liečiamus odos paviršius. Pavieniuose jutimuose atsirandantis šiurpas keičia karštyje degančias bangas. Tai liepsna. Ji teka lediniu vandens svoriu. Tai neša mūsų braižomas ribas už horizonto ir sprogdina jas gėlių žieduose. Tai magija. Natki žvilgsnis vėl pagrobia mano lūpas. Nustoju jų ieškojęs. Apsikeičiame išgyvenama tikrove ir ją paliekame. Ji buvo? Natki klausimas atsimuša į jūros bangose krykštaujančias lūpas. Keistai įjausmintos lūpos grįžta. Nežinodamas ką atsakyti susižvalgau su jūroje paišomu dugnu. Jis baltas ir nepermatomas. Natki žvilgsnis nuslysta į save. Tobula jos forma atkartoja save kiekvienoje detalėje. Stabdau save. Sustoju. Tik negaliu sustoti žiūrėti.

Vandens paviršiui sutekant į smėlį išbėgame iš jūros. Netoliese atrasta rūgšti vandens forma nuplauna nereikalingus jutimus. Užplūstantis laisvės pojūtis atkuria žodžius. Jais vienas kitą giriame. Patiriame ir grįžtame į malonumų sklaidą. Bėgdami į trečio aukšto balkoną sugrįžtame. Nuolat. Išeidamas sustoju. Grįžtu. Natki neklausia. Tai nėra aiškiai įvardijama. Tai yra jaučiama pradžios pabaigoje. Stipriai vakarėjantys vaizdai ima telktis į debesis. Jų nematome. Nenorime. Nejaučiame. Ne. Ir vėl meluoju. Mes tai jaučiame. Bandome atsisveikinti. Tylime. Kalbame. Žiūrime. Stebime. Nuleidžiame akis. Dar kartą.

Ant žemės nuleistos akys ieško viena kitos. Nesikertantys žvilgsniai atsiriša. Galbūt todėl stovime vienas kito kelyje. Atsisveikinimas užtrunka. Susirenku savo akis. Jose Natki pasaulis. Gera būti čia. Užsidarančios rūmų durys pažadina rožinius fazanus. Jie ima bėgti vakarėjančio vandens paviršiumi kol graksčiai pakyla ir pranyksta debesų paviršiuje. Natki.